« Mes esame Eurovizijos nugalėtojai »

kaip pralaimėti Euroviziją

Lietuva pralaimėjo Euroviziją trisdešimt kartų. Pirmą kartą Lietuva pralaimėjo Euroviziją su Ovidijaus Vyšniausko « Lopšinė mylimai » — balade apie paslaptingą meilę, verta vietos per TV3 rodomos romantinės dramos garso takelyje. 1994-ųjų Eurovizijoje gavo nulį taškų ir finišavo paskutinėje vietoje, tuo pat ir diskvalifikuodama Lietuvą iš kitų metų Eurovizijos ir išpranašaudama Lietuvos likimą Eurovizijoje ateinantiems trisdešimčiai metų.

Skaičiuoti Lietuvos nesėkmes galima keliais būdais. Nuo 1994, Lietuva išsiuntė 24 pasirodymus, iš kurių:

– septyni nepateko į Eurovizijos finalą;
– aštuoni finišavo lentelės apačioje;
– trys finišavo taip žemai, kad Lietuva buvo diskvalifikuota iš dalyvavimo kitų metų Eurovizijoje;
– trys pateko į TOP 10!
– nei vienas nebuvo arti TOP 3.

Lietuva pasitraukė iš Eurovizijos po « Lopšinės mylimai » ir atgal į konkursą sugrįžo 1999 su žemaitiškai sudainuotu « Strazdu », kuris vėl Lietuvai leido pailsėti nuo dalyvavimo 2000 Eurovizijoje. Lietuva pralaimėjo Euroviziją ne tik lietuvių ir žemaičių kalbomis: Eurovizija buvo pralaimėta angliškai ir prancūziškai, su vokiečių, rusų, ir gestų kalbų frazėmis.

Atpažinti Euroviziją laiminčią dainą lengva. Ji nesukaustyta savo šalies ribų, šengeniškai universali, skambanti ir prekybos centre Slovėnijoje, ir degalinėje Italijoje. Gera pralaimėjimo formulė žymiai sudėtingesnė. 

kaip pralaimėti Euroviziją

Lietuva pralaimėjo Euroviziją trisdešimt kartų. Pirmą kartą Lietuva pralaimėjo Euroviziją su Ovidijaus Vyšniausko « Lopšinė mylimai » — balade apie paslaptingą meilę, verta vietos per TV3 rodomos romantinės dramos garso takelyje. 1994-ųjų Eurovizijoje gavo nulį taškų ir finišavo paskutinėje vietoje, tuo pat ir diskvalifikuodama Lietuvą iš kitų metų Eurovizijos ir išpranašaudama Lietuvos likimą Eurovizijoje ateinantiems trisdešimčiai metų.

Skaičiuoti Lietuvos nesėkmes galima keliais būdais. Nuo 1994, Lietuva išsiuntė 24 pasirodymus, iš kurių:

☞ septyni nepateko į Eurovizijos finalą;
☞ aštuoni finišavo lentelės apačioje;
☞ trys finišavo taip žemai, kad Lietuva buvo diskvalifikuota iš dalyvavimo kitų metų Eurovizijoje;
☞ trys pateko į TOP 10!
☞ nei vienas nebuvo arti TOP 3.

Lietuva pasitraukė iš Eurovizijos po « Lopšinės mylimai » ir atgal į konkursą sugrįžo 1999 su žemaitiškai sudainuotu « Strazdu », kuris vėl Lietuvai leido pailsėti nuo dalyvavimo 2000 Eurovizijoje. Lietuva pralaimėjo Euroviziją ne tik lietuvių ir žemaičių kalbomis: Eurovizija buvo pralaimėta angliškai ir prancūziškai, su vokiečių, rusų, ir gestų kalbų frazėmis.

Atpažinti Euroviziją laiminčią dainą lengva. Ji nesukaustyta savo šalies ribų, šengeniškai universali, skambanti ir prekybos centre Slovėnijoje, ir degalinėje Italijoje. Gera pralaimėjimo formulė žymiai sudėtingesnė.

Eurovizijos pralaiminėjimas yra brangus nacionalinis užsiėmimas. Brangumas kiekvienais metais prasideda nuo transliavimo teisių pirkimo iš Europos transliuotojų sąjungos (ETS) Eurovizijos organizatorės. Teisę atstovauti šaliai ir transliuoti Euroviziją gauna tik vienas nacionalinis transliuotojas (Lietuvos atveju LRT). Kiekvienos Eurovizijoje dalyvaujančios šalies transliacijos mokestis skirtingas: mažesnesnių šalių dalyvavimo kaina svyruoja tarp 30 000 ir 90 000 eurų, o « Didžiuoju Penketu » vadinamų šalių (Jungtinės Karalystės, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos) dalyvavimo mokestis gali siekti iki 400 000 eurų.

Transliuotojui patvirtinus į Euroviziją siunčiamą pasirodymą, su transliuotoju piniginę turi kratyti ir atlikėjas — kostiumai, scenos dizainas, apšvietimas visgi turi pakerėti 160 milijonų žiūrovų. Specialūs efektai, kaip vėjas, dūmai ar pirotechnika gali kainuoti iki 20 000 eurų. Eurovizija parduoda patį brangiausią vėją pasaulyje.

Eurovizijos šaknys taikios, o vaisiai kiek keistesni. Eurovizijos istorija prasidėjo 1956-aisiais, su tikslu suvienyti Europos šalis per muziką, o ypač per Europos kalbų įvairialypumą. Iki 1965-ųjų Eurovizija neturėjo jokių apribojimų kokia kalba turėtų būti atliekamos dainos–viskas pasikeitė kai Švedijos atstovas Ingvaras Vikselis (Ingvar Wixell) atliko dainą anglų kalba « Absent Friend » (Dingęs Draugas). Nuo 1965 m. iki 1973 m. dalyvaujančios šalys galėjo siųsti dainas tik savo valstybinėmis kalbomis. Ribojimas vėl grįš 1977 m. ir dings tik 1999 m., bet 1974 m. į Euroviziją be kalbos ribojimų spėja įšokti švedų ABBA, kuri laimi Euroviziją su visiškai angliška « Waterloo ».

« Euro » Eurovizijoje niekad nebuvo geografinis indikatorius. Izraelis buvo pirmoji valstybė ne geografinėje Europoje, prisijungusi prie Eurovizijos 1973 metais. 1975 m. į ne-europinių valstybių draugiją prisijungia Turkija, 1980 metais (vienam kartui) prisijungia Marokas, 1980-aisiais prisijungia Kipras, 1990-ųjų viduryje Rusija, ir vėlyvaisiais 2000-aisiais prisijungia Armėnija, Sakartvelas ir Azerbaidžanas. Visos ETS narės turi teisę dalyvauti Eurovizijoje, todėl Eurovizijos durys yra atviros ir Vatikanui — alternatyva urbi et orbi?

Sovietų Sąjunga niekada nebuvo Eurovizijoje, nors Jugoslavija Eurovizijoje dalyvavo. Čekoslovakija taip pat dalyvavo Eurovizijoje, bet ne Rytų Vokietija; Rytų Vokietija buvo Intervizijos dainų konkurso dalimi (konkurso, apie kurį sužinojau berašydama). Intervizija buvo piktasis Eurovizijos atspindys, vykęs tarp 1960-1970 metų (keletą kartų ir 2000-aisiais) ir organizuotas Intervizijos – Rytų Europos transliuotojų sąjungos. Atrodo, kad Intervizijos didžiausias fanas yra Vladimiras Putinas, kuris nuo 2008 metų pradėjo vis dažniau grasinti Rusijos pasitraukimu iš Eurovizijos dėl « moralaus Vakarų supuvimo ». Putinas Europai grasina ir 2024: šį kartą Intervizijos atgaivinimu. Rusijos naujienų agentūra TASS praneša? tikisi? jog septynios šalys dalyvaus Intervizijoje. Azerbaidžanas, Baltarusija, Kazachstanas, Kinija ir Uzbekistanas neva domisi dalyvavimu Intervizijoje. Kam gerti Coca-Cola kai yra Baikal?

Ar dalyvavimas Eurovizijoje yra pirmas žingsnis europietiškos integracijos sąraše? Pirma ETS, tada Eurovizija, galiausiai įstojimas į Europos Sąjungą ar/ir NATO? Tokį kelią pasirinko dauguma Rytų Europos valstybių 1990-aisiais. Atrodo, kad Eurovizija yra mažiausiai politinis ar net utopinis pasiekimas europietiškumo sąraše. Bandymas nugalėti senųjų europiečių širdis per dainas skamba daug geriau nei dešimtmečius praleisti keičiant įstatymus ar gerinant infrastruktūrą pagal Europos Sąjungos standartus. Eurovizijos taisyklės draudžia siųsti dainas su politinėmis žinutėmis — pop muzika turi būti švari ir neužteršta.

Aišku, kad politika įslenka į Euroviziją ir dažnai grįžta bumerangu. 2002-aisiais Slovėnija pasirinko į Euroviziją siųsti pirmą drag grupę Eurovizijos istorijoje Sestre (Miss Marlena, Daphne, Emperatrizz). Sestre atliko dainą « Samo ljubezen » (Tik meilė): saldžią dainą apie matomą meilę partnerio akyse. Sestre pasirodymas ir atstovavimo Eurovizijoje galimybė sukėlė homofobinio pasipiktinimo bangą Slovėnijoje, kurios kulminacija tapo Europos parlamentarų nerimas dėl Slovėnijos galimybės užtikrinti lygias teises visiems piliečiams tapus Europos Sąjungos nare (Slovėnijoje referendumas dėl stojimo į Europos Sąjunga vyko 2003-iaisiais). Tuo tarpu Lietuva, Europos Sąjungos nare tapusi 2004-iaisiais, 2015-ais į Euroviziją išsiuntė tos pačios lyties bučinius, nors nei tos pačios lyties santuokos, nei partnerystė vis dar nėra įteisintos Lietuvoje. Kiti atlikėjai savo laimę Eurovizijoje bandė su dar atviresnėmis politinėmis žinutėmis. 2007-ųjų Ukrainos atstovė Verkos Serdiučkos dainoje « Lasha Tumbai » skambėjo kaip « Russia Goodbye. »

Prie politikos grįšime kiek vėliau. Beaugant Eurovizijoje dalyvaujančių valstybių skaičiui, Eurovizijos taisyklės turėjo pasikeisti. Drastiškiausi pokyčiai įvyko 1993-iaisiais, kai žlugus Jugoslavijai, Sovietų Sąjungai ir Čekoslovakijai, Eurovizijoje dalyvaujančių šalių skaičius išaugo dvigubai. Staigus keturiolikos šalių prisijungimas prie ETS ir pareikštas noras dalyvauti Eurovizijoje kėlė grėsmę gerai apskaičiuotai televizinei transliacijai. Šios problemos sprendimas vyko 1993-ųjų Liublianoje: Slovėnijos nacionalinis transliuotojas RTVSLO kartu su ETS organizavo Eurovizijos atranką, kurios metu naujai prisijungusios valstybės galėjo gauti teisę dalyvauti Eurovizijoje. Kvalifikacija za Millstreet (Kvalifikacija Milstrytui – miestas Airijoje, kuriame vyko 1993-ųjų Eurovizija) buvo keistas ir tik vieną kartą organizuotas Eurovizijos sprendimas išspręsti pačios sukurtą išaugusių dalyvių problemą. Keturiolika Rytų Europos valstybių pareiškė norą dalyvauti atrankoje, septynios iš atrankos pasitraukė jai net neprasidėjus (Baltarusija, Čekija, Latvija, Lietuva, Rusija ir Ukraina). Likusios septynios šalys (Bosnija ir Hercegovina, Slovakija, Slovėnija, Kroatija, Estija, Rumunija ir Vengrija) varžėsi dėl trijų vietų į Euroviziją. Slovėnija, Bosnija ir Hercegovina ir Kroatija pateko į Euroviziją, kur pralaimėjo lygiai taip pat kaip ir kitos pilnateisės ETS narės. Lietuva, viena iš atrankos pasitraukusių šalių, neteko galimybės pralaimėti Eurovizijoje.

Kaip aš nežinau Lietuvos be Eurovizijos, aš taip pat nežinau Lietuvos, kuri yra laimėjusi Euroviziją. Pirmoji Eurovizija mano atmintyje buvo 2004-ųjų Eurovizija, kurią laimėjo Ruslana su « Wild Dances » (Laukiniai Šokiai).  Lietuvos atstovai, Linas ir Simona su « What Happened to Your Love » (Kas Nutiko Tavo Meilei) pusfinalyje pasirodė iškart po « Wild Dances » ir į didįjį finalą nepateko. Prisimenu tą lengvą nusivylimo jausmą bežiūrint Euroviziją; jausmą, su kuriuo turėsiu susigyventi toliau žiūrint Euroviziją. Man niekada nekilo noras nebežiūrėti Eurovizijos — tikriausiai tais 2004-ųjų gegužę Eurovizija tapo mano Olimpinėmis ir Olimpu. Laikau tai likimo ženklu, kai keturiolika metų po savo pirmosios Eurovizijos, mano valstybiniame anglų kalbėjime egzaminavo Lietuvos atstovė 2007-ųjų Eurovizijoje. Buvo keista ją matyti tokioje paprastoje aplinkoje – žmogus, kuris dalyvavo Eurovizijoje egzistavo mano kasdienybėje. Didelę dalį savo egzamino praleidau galvodama, kaip dažnai ji pati galvoja apie Euroviziją. Vos atėjusi į egzamino kambarį, pasijaučiau nusikėlusi prie savo televizijos 2007-aisiais, kur dar kartą patyriau nusivylimą pralaimėjus Euroviziją.

Kol kas užtikrinčiausias būdas pralaimėti Euroviziją — išsiųsti dainą apie Eurovizijos laimėjimą. 2006-aisiais Lietuva išsiuntė « We Are the Winners » (Mes Nugalėtojai).  Dainoje dominuoja skanduotę primenantis priedainis « we are the winners of Eurovision / we are, we are / you gotta vote, vote, vote, vote, vote for the winners. » (mes esame Eurovizijos nugalėtojai / mes esame / jūs turite balsuoti, balsuoti, balsuoti, balsuoti, balsuoti už nugalėtojus). Šiandien mes tai vadintumėme manifestavimu. Grupė LT United, suburta būtent dalyvavimui 2006-ųjų Eurovizijoje Andriaus Mamontovo iniciatyva. Mamontovas, tikriausiai žymiausias atlikėjas to meto Lietuvoje, paskambino kitiems penkiems tikriausiai populiariausiems atlikėjams Lietuvoje su pasiūlymu: jei Graikija galėjo laimėti Euroviziją su « My Number One » (Mano Numeris Vienas), galbūt ir Lietuva gali išmanifestuoti savo kelią į žvaigždes.

« We Are the Winners » pasirodymas prasideda nuo šešių vyrų, stovinčių prie mikrofonų ir publikos, kuri juos nušvilpinėja. Po pirmo raundo skanduotės, dainoje pradeda skambėti ir prancūziški motyvai: « de Vilnius city a Paris, LT United ici » ( nuo Vilniaus miesto iki Paryžiaus, LT United čia. ) Antrasis dainos priedainis yra rėkiamas į megafoną, po kurio rimtai atrodantis plikas vyras pradeda savo chaotišką šokį, kol dainoje skamba elektrinis smuikas. Dar vienas raundas skanduotės ir « We Are the Winners » pasibaigia su « vote! » Publika, pasidalinusi į dvi stovyklas, ir ploja, ir nušvilpinėja pasirodymą.

2006-ųjų Eurovizija buvo svarbūs metai Eurovizijos nušvilpinėjimo istorijoje; fenomenui, kuris Eurovizijoje nevyksta taip ir dažnai (vėliau pamatysime, kad jis taps ir egzistencine Eurovizijos problema). Islandija — šalis, kuri Euroviziją yra pralaimėjusi daugiau kartų nei Lietuva, taip pat buvo nušvilpta 2006-aisiais, dėl kitokio meta-Eurovizinio pasirodymo. Islandijos daina « Congratulations” (Sveikinimai), atlikta Silvijos Nait (Silvia Night), buvo susireikšminusios atlikėjos parodija, nukreipta į Euroviziją. « Eurovision nation, your dream’s coming true / You’ve been waiting forever for me to save you (Eurovizijos nacija, jūsų svajonės išsipildo/ Jūs laukėte amžius, kad aš jus išgelbėčiau) », dainavo ji. « Born in Reykjavik in a different league, no damn Eurotrash freak / The vote is in, I’ll fucking win (Gimiau Reikjavike, kitoje lygoje, nesu suknista eurošiukšlė / Balsai suskaičiuoti, aš supistai laimėsiu)  ». Silvia Night supistai nelaimėjo, finišavusi tryliktoje pusfinalio vietoje. Jos pasirodymas buvo nušvilptas, tačiau Night teigė, jog ji to negirdėjo ir apkaltino šou prodiuserius, jog jie pridėjo pasipiktinusios publikos garsą į jos pasirodymą. LT United taip pat nelaimėjo Eurovizijos (nors LT United finišavo šeštoje vietoje ir iki šiandien tai yra geriausias Lietuvos rezultatas Eurovizijoje). Iki dabar, joks pasirodymas apie Euroviziją nelaimėjo Eurovizijos. 2006-aisiais Euroviziją laimėjo suomių metalo grupė Lordi su « Hard Rock Hallelujah ». Lordi taip pat buvo nušvilpti Eurovizijos fanų, tačiau nelabai aišku kodėl. « Hard Rock Hallelujah » buvo neįprastas Eurovizijos pasirodymas: kiek dažniau sėkmę Eurovizijoje išbando ir ji nusišypso kiek įprastesniems pop pasirodymams. Pasislėpę po šiurpiais monstrų kostiumais, Lordi pasirodymas šlovino metalo žanrą ir apdainavo, kaip sunkiojo roko (hard rock) skambesys gali tapti transcendentine klausymo patirtimi (aleliuja). Lordi pergalė padovanojo Lietuvai ironišką paguodos prizą, kai penki Lordi monstrai įžengė į laimėtojų spaudos konferenciją ir pradėjo dainuoti « We are the winners of Eurovision. ». Silvia Night pademonstravo gerą formulę blogam pralaimėjimui: ji išvadino publiką « būriu nedėkingų nevykėlių, kurie balsuoja už kažkokius baisius žmones iš Suomijos, kurie neturi visažistų. »

Tik kartą nuo 1999-ųjų Lietuvoje buvo abejonių dėl Lietuvos dalyvavimo Eurovizijoje. 2010-aisiais, po 2008-ųjų ekonominės krizės, LRT beveik pasitraukė iš Eurovizijos dėl sumažinto biudžeto. Prieš pat užsidarant dalyvavimo Eurovizijoje patvirtinimui, jau nebe gyvuojanti telekomunikacijų bendrovė TEO LT pranešė, jog padengs dalį Lietuvos dalyvavimo kaštų (iki šiol dalyvavimo ar TEO LT padengta suma nėra atskleista). TEO LT pranešė, jog jie finansuoja Lietuvos dalyvavimą Eurovizijoje dėl dviejų priežasčių: pagerinti Lietuvos įvaizdį užsienyje ir pagerinti skaitmenizacijos plėtrą Lietuvos žiūrovams. To meto LRT vadovas Audrius Siaurusevičius palinkėjo siunčiamam atlikėjui sėkmės su prakeiksmu: « Esant dabartinei ekonominei situacijai, neduok Dieve Lietuva laimėtų Euroviziją šiais metais. »

Lietuvai atstovauti buvo InCulto: ska-fanko grupei, kuri pralaimėjo Euroviziją su « Eastern European Funk » (Rytų Europos Fankas), daina apie džiaugsmą fanku, nepaisant sudėtingų istorinių ir socialinių aplinkybių Rytų Europoje. Dainos žodžiai pabrėžė XX a. karus ir Sovietų okupaciją:

You’ve seen it all before
We ain’t got no taste we’re all a bore
But you should give us a chance
‘Cause we’re just victims of circumstance
We’ve had it pretty tough
But that’s ok we like it rough
We’ll settle the score
Survived the reds and two world wars

Jūs matėte tai anksčiau
Mes neturime skonio, mes visi nuobodūs
Vistiek turėtumėte duoti mum šansą
Mes tik aplinkybių aukos
Mums buvo pakankamai sunku
Bet mums taip patinka
Mes išsilyginsim
Išgyvenome raudonuosius ir du pasaulinius karus.

Nuo pat pradžių, daina, kuri švenčia istorijos pralaimėtojus, nesislepia nuo nieko. Visas tris minutes (eurovizinių dainų laiko apribojimas), Eurovizijos publika yra priversta reaguoti į funkifikuotą Rytų Europos šalies traumą. Išlikimas net įgauna erotinį atspalvį: « We’ve had it pretty tough / But that’s ok we like it rough ».

« Eastern European Funk » iš dalies ir bandė nuskausminti emigracijos žaizdas. 2010-aisiais Lietuva patyrė didžiausią emigracijos bangą nuo 1990-ųjų: didžiausias skaičius lietuvių emigravo į Norvegiją, Jungtinę Karalystę, Airiją ir Nyderlandus. Pirmasis 2010-ųjų Eurovizijos pusfinalis prasidėjo su InCulto, kurie drąsiai pylė druską į intra-europietišką požiūrį į emigrantus:

Yes sir we are legal we are
Though we are not as legal as you.
No sir we are not equal no
Though we both are from the EU.

Taip sere mes legalūs mes esame
Nors mes ne tokie legalūs kaip jūs.
Ne sere mes nelygūs ne
Nors mes abu iš ES.

Modernios Europos migracijos naratyvas? Vyšninės spalvos pasas neužtikrino naujiesiems jo savininkams lygybės ar vienybės jausmo, kurio visi tikėjosi.

« Eastern European Funk » pralaimėjo Euroviziją, tačiau su iškelta galva: pasirodymas įrašė antrarūšių Europos piliečių vietą į Eurovizijos kanoną. InCulto buvo pasiruošę nusimauti paskutinius triusikus: pasirodymas baigėsi su visais grupės nariais nusiplėšiančiais savo kelnes ir šokančiais su blizgančiomis violetinėmis trumpikėmis. Pasirodymas gavo aštuonis taškus iš Sakartvelo, septynis iš Jungtinės Karalystės, penkis iš Norvegijos ir keturis iš Švedijos — visos šios šalys, išskyrus Sakartvelą, tapo namais didžiajai daliai Lietuvos emigrantų. Airija skyrė « Eastern European Funk » dvyliką taškų — didžiausią įvertinimą, kurį gali gauti šalis.

Ar Eurovizija yra demokratiškiausias būdas klausytis pop muzikos? Yra įdomu įsivaizduoti Euroviziją kaip visuomenę, kurioje žmonės gali išreikšti savo balsą demokratišku būdu. Tačiau Eurovizijos pasirodymai yra intensyviai reguliuojami: tiek kaip jie gali atrodyti ar skambėti, tiek ir kaip jie gali būti įvertinti. Kiekviena šalis gauna tris minutes, ne daugiau kaip šeši žmonės gali pasirodyti ant scenos. Pagrindinė dainos melodija ir vokalas turi skambėti gyvai, pritariamieji vokalai ir instrumentai gali būti įrašyti.

Pasirodymai tuomet pristatomi balsavimui, kuris primena demokratišką procesą. Šiandienos Eurovizijoje balsuoja tiek žiūrovai, tiek komisija; pasirodymas kuris susilaukia daugiausiai balsų iš komisijos ir žiūrovų laimi visą konkursą.

Kai Eurovizija prasidėjo 1956, balsavo tik komisija, kurią sudarė paprasti žmonės, balsuojantys už jiems labiausiai patikusį pasirodymą. Konkurso organizatoriai skambindavo komisijos nariams ir paskelbdavo jų balsus transliacijos pabaigoje. Komisija niekad nebuvo rodoma žiūrovams (išskyrus konkursus nuo 1971 iki 1973 metų). 1997 buvo pirmieji metai, kuomet žiūrovai galėjo balsuoti Eurovizijoje dėka demokratiškiausio išradimo – telebalsavimo. Po pasirodymų, žiūrovai turėjo penkių minučių intervalą, kurio metu galėjo balsuoti, o galutiniai šalies rezultatai buvo pristatomi kiekvienos šalies pranešėjo.

Kiek vėliau Eurovizijoje atsirado kiek kitokia komisija — profesionali komisija, kuri į Euroviziją pradeda įslinkti 2000-ųjų pabaigoje. Nuo 2009 metų Eurovizijos laimėtojas buvo renkamas sudedant balsus gautus iš komisijos ir žiūrovų. Kiekviena šalis turi savo komisiją, kurią sudaro penki industrijos profesionalai (atlikėjai, prodiuseriai, dainų autoriai, didžėjai) ir jie turėtų pasirodymus vertinti pagal atlikėjo vokalinius sugebėjimus, pasirodymą, dainos kokybę ir bendrą scenos įspūdį. Komisija ir žiūrovai nulemia po pusę bendrų balsų, kuriuos gali gauti atlikėjas.

Gerai, kai taika ir harmonija tarp komisijos ir žiūrovų tvyrauja kai abi pusės sutinka dėl laimėtojo — taip nutiko kiekviename konkurse nuo 2009 iki 2014. Nuo 2015 iki pat praeitų metų Eurovizijos (vienintelė išimtis liko 2017 Eurovizija), komisijos ir žiūrovų laimėtojai išsiskyrė. Metais, kuriais komisija ir žiūrovai išrinkdavo skirtingus laimėtojus, komisijos laimėtojas išsiveždavo Eurovizijos trofėjų. Pavyzdžiui, 2023 metais komisijos nugalėtoja buvo švedų Loreen su « Tattoo », o žiūrovų suomijos Kaarija su « Cha Cha Cha. » Suomija gavo penktą vietą komisijos lentelėje, o Švedija tapo antra žiūrovų balsavime, paverčiant Švediją Eurovizijos laimėtoja.

Ar komisija yra anti-demokratinis sprendimas prieš skonio neturintį žiūrovą? Prielaida, jog vidutinis europietis nesugeba įvertinti tikro meno, ir jog jam reikia pagalbos iš industrijos profesionalų (žiūrovų įvertinimas išlieka galingu pačioje muzikos industrijoje: bilietų ar atributikos pardavimais). Kitas paaiškinimas išsaugusiai komisijos įtakai Eurovizijoje yra šou intrigos išlaikymas. Prieš komisijai atsirandant Eurovizijoje, kiekvienos šalies pranešėjai atskleisdavo jau galutinius šalies balsus. Nors balsų dalis ir užtrukdavo, ji buvo mano laukiamiausia konkurso dalis. Bent jau pirmoms penkioms šalims. Beveik kiekvienais metais, po maždaug pusės šalių pranešėjų, nugalėtojas jau buvo aiškus, ir Eurovizija pasibaigdavo beveik visiems žiūrovams namuose.

Komisijos dėka mes galime džiaugtis balsavimo chaosu ir stresu (nuostabi televizinė pramoga!) — bet kokia to kaina? Kiekvieną kartą kai pagalvoju apie komisijos balsavimo logistiką, aš įsivaizduoju penkis beveidžius žmones, kurie žiūri Euroviziją visiškoje tamsoje ir dvi valandas žymisi rimtus įvertinimus. Nors ir komisijos narių sąrašas yra atskleidžiamas po Eurovizijos pabaigos, žiūrovų balsavimas jaučiasi skaidresnis: žiūrovai yra žmonės, su kuriais tu žiūri Euroviziją viename kambaryje, ar draugai su kuriais susirašinėji, ar kiti žiūrovai, kurie bando atspėti, kuris pasirodymas taps tualeto pertrauka.

Komisijos sistema įprasmina Eurovizijos evoliuciją į tikrą europietišką struktūrą, kurioje biurokratija ir taisyklės nurodo kaip balsas yra įskaičiuojamas. Mėgautis Eurovizija, tai suprasti, kad Eurovizija yra biurokratiškiausias būdas mėgautis pop muzika. Eurovizija yra sukurta varžyti ir atlikėją, ir nacionalinį transliuotoją, ir žiūrovą, išlaikydama tyresnės demokratijos iliuziją.

Komisijos ir žiūrovų nuomonių išsiskyrimas pakeitė kaip šalys pralaimi Euroviziją ir ką reiškia pralaimėjimas. Pralaimėjimo skausmas padidėja. Pralaimėti Euroviziją 2000-aisiais buvo paprasta: daina paprasčiausiai nebuvo geriausia (arba kita daina pakerėjo daugiau žmonių). Ankstyvoji Eurovizija priminė mažo miestelio susirinkimą, kuriame susirinkę žmonės nusprendžia, kas jiems patiko labiausiai. Pralaimėti dabartinėje Eurovizijoje reiškia susitaikymą su neaiškia sistema. Galbūt ir milijonai žiūrovų išrinko tavo dainą kaip geriausią, bet sėkmės jei lygiai to paties nelinkėjo du šimtai komisijos narių.

Sunkūs laikai, rimtos priemonės. Kiekvienas Eurovizijos žiūrovas gali iš vieno numerio balsuoti iki dešimties kartų, bet negalima balsuoti už savo šalį. Kaip Lietuvos diasporos narė, aš kiekvienais metais atlieku savo patriotišką prievolę, kitaip įvardijamą kaip sukčiavimą. Kiekvienais metais aš, kartu su draugais gyvenančiais Amsterdame ar Londone, nusiperkame kelias SIM korteles, ir atnešame Lietuvai didžiuosius taškus. Galbūt tai ir nėra sukčiavimas. Bet Eurovizijos balsavimo sistema leidžia man matyti sukčiavimą kaip savo patriotinę prievolę, kuri įneša demokratiško balanso. Sunku įvardinti tokį sukčiavimą kaip amoralų.

Galbūt Eurovizija yra kažkas kito? Ne miniatiūrinė visuomenė, kuri turėtų būti daugiau ar mažiau demokratiška, o kažkas arčiau utopijos? Visgi, Eurovizijos sukūrimas turėjo būti muzikine alternatyva karui, kaip įrodymas, kad smurtas yra istorijos praeityje.

Eurovizija gali būti suprasta kaip « moralinis ekvivalentas karui. » Amerikiečių filosofas William James sukūrė šią frazę savo paskaitoje 1906-aisiais, kuri tapo išskirtiniu dokumentu pacifizmo istorijoje. Kaip priešnuodį augančiam militarizmui, kurį jautė filosofas, Džeimsas sukūrė civilinio šaukimo sistemą. Optimistinis sprendimas pesimistinei situacijai: Džeimsas vertino karą kaip neišvengiamą žmonijos impulsą, kuris, visgi, įtvirtino kai kurias vertybes. « Karinės vertybės » yra reikalingos « daugmaž socialistinei ateičiai, prie kurios linksta žmonija »: nuožmumas, jautrumas, privačios nuosavybės panaikinimas, autoritetų vertinimas turi išlikti šalies statymo pagrindu. » Utopiškas Džeimso moralinio karo ekvivalentas mobilizuotų visuomenę ir išlaikytų karines vertybes, tuo pat metu padėtų išvengti modernaus karo siaubų:

If now — and this is my idea — there were, instead of military conscription a conscription of the whole youthful population to form for a certain number of years a part of the army enlisted against nature, the injustice would tend to be evened out, and numerous other goods to the commonwealth would follow. The military ideals of hardihood and discipline would be wrought into the growing fiber of the people; no one would remain blind as the luxurious classes now are blind, to man’s real relations to the globe he lives on, and to the permanently sour and hard foundations of his higher life.

Jei dabar — ir tai yra mano idėja — vietoje karinio šaukimo vyktų viso jaunimo šaukimas ir kariuomenės formavimas prieš prigimtį, neteisybė išsilygintų ir būtų sukurta galybė gerio visuomenei. Kariniai tvirtumo ir disciplinos idealai įaugtų į žmones; žmonės prarastų prabangių klasių aklumą tikroms pasaulio problemoms ir sunkiems aukštesnio gyvenimo pagrindams.

Aš noriu tikėti, kad Viljamui Džeimsui būtų patikusi Eurovizija. Eurovizija skatina varžybų dvasią ir lengvai militaristika pasididžiavimą savo šalimi. Konkursas yra užkūręs didelę mobilizacijos mašiną, kuriame ilgi atrankos raundai, resursų paieška, ar strateginės kampanijos Euroviziniuose vakarėliuose padeda rasti balsus Eurovizijoje. Eurovizija padeda prisiminti ir tarptautinius šalių santykius ir aktyvuoja penktąsias diasporų kolonas. Ką gauna laimėtojas? Jis ne tik tampa tų metų Eurovizijos laimėtoju, tačiau ir gauną garbę būti kitų metų karo lauku. Pergalė reiškia ir perklausas, ir kitų metų konkurso egzistavimą. Todėl Eurovizija išliks.

Sunku įsivaizduoti šalį, kuri Eurovizijai mobilizuojasi labiau nei Lietuva. Lietuvos Eurovizijos infrastruktūra yra neįtikėtina: ekspertų komisijos, atskraidinti kompozitoriai ir prodiuseriai iš Švedijos ar Jungtinės Karalystės, kurie padeda mums atsidurti arčiau europietiško muzikos skonio. Sunkiausiais Eurovizijos sezonais, atlikėjai dirbę su švedų ar britų ar amerikiečių kūrėjais, pabrėždavo jų indėlį savo pasirodyme, lygtais tai parodytų pasirodymo vertę. (Nesu įsitikinusi, ar pasirodymas, sukurtas ne lietuvių, bet laimėjęs Euroviziją, būtų vertinamas kaip visiška Lietuvos pergalė.)

Kai Lietuvos numylėtiniai The Roop buvo išrinkti atstovauti Lietuvai 2020-ųjų Eurovizijoje, Lietuva greitai šovė į lažybų lentelių viršų. Atrodė, jog trijų vyrų grupė (su dvejais šokėjais, kurie atsirasdavo priedainio metu) su daina, apie tai, jog amžius negali suvaržyti ambicijų, gali pagaliau atvežti pergalę į Lietuvą. Lietuvos dienraščiai kalbino Vilniaus ir Kauno miestų merus: ar mūsų miestai yra pasiruošę kitų metų Eurovizijai? Kurio miesto arena talpina daugiau žiūrovų? Ar garso problemos Vilniaus Siemens arenoje nesutrukdys Eurovizijai? 2020-ųjų Eurovizija buvo atšaukta dėl pandemijos; 2021-ųjų Eurovizijoje The Roop finišavo aštunti. Tai antras geriausias Lietuvos pasiekimas Eurovizijoje.

Eurovizija išlieka žiūrimiausiu televizijos šou —  renginiu? — metuose, nuolat pritraukiančiu virš 80% Lietuvos žiūrovų. 2021 metais, PornHub pranešė, jog Eurovizijos didžiojo finalo metu, lankytojų skaičius iš Lietuvos nukrito 22 procentais.

James esė nesvarsto, ką reikštų pralaimėti moralinį karo ekvivalentą. Man, kaip žmogui iš nuolat pralaiminčios šalies, šis klausimas itin svarbus. Čia svarbu grįžti prie švilpimo. Net patys ištikimiausi Eurovizijos fanai nesutinka dėl nušvilpimo etiketo; galbūt dėl to, jog Eurovizijoje nušvilpimas yra atviriausias karo veiksmas. Eurovizijoje negalima balsuoti prieš nepatinkančius pasirodymas: jei tau, kaip žiūrovui, nepatinka pasirodymas, viskas, ką tu gali daryti yra balsuoti už sau patikusį ir tikėtis, kad kiti nebalsuos už tavo nemėgstamą atlikėją. Nušvilpimas Eurovizijoje yra skiriamas tik crème de la crème pasirodymams. « We Are the Winners » nušvilpimas Eurovizijoje buvo visiškai pelnytas — žiūrovai sutiko LT United pamiršdami ironiją. Jūs nugalėtojai? Eurovizija nėra laimima taip. LT United nušvilpimas išlaikė Eurovizijos utopiją.

Utopija yra trapi! Jameso esė tampa sudėtingesnė, kai į jos interpretaciją įveliame savo geopolitines realijas. Eurovizijoje nušvilpinėjami ne tik pasirodymai, tačiau ir atstovaujamos šalys. Toks nušvilpinėjimas tampa išoriniu: į utopišką pop burbulą turime įsileisti tikro pasaulio geopolitiką (nemoralų karą).

Politinis nušvilpimas tapo problema Eurovizijos organizatoriams tik pastarąjį dešimtmetį. 2014 metais buvo nušvilptos Rusijos atstovės Tolmachevy Sisters, septyniolikmetės dvynės, nes Rusija pradėjo Krymo okupaciją tų metų vasarį. 2015 metais, Eurovizijos organizatoriai pranešė, jog konkurse bus naudojama « anti-švilpimo technologija. » Anti-švilpimo technologija reiškė, jog žiūrovai namuose girdės įrašytus plojimus, jei gyva publika pradėtų nušvilpinėti pasirodymą. Anti-švilpimo technolgija taip pat grotų per atlikėjo garso monitorius, kad atlikėjas arenoje irgi negirdėtų nušvilpimo. Netikri plojimai prieš netikras naujienas. Nestebina, jog Eurovizija į geopolitiką reaguotų būtent taip: anti-politinė iliuzija Eurovizijoje turi būti išsaugota. Trapiai iliuzijai tyla yra šventa.

Aš bijau dienos, kai Lietuva laimės Euroviziją. Kiekvieną vasarį, kai išrenkamas naujas atstovas, aš atsipučiu, kad pergalės metai dar neatėjo.

Komforto ieškau ne pop muzikos naujienose. 2017 metais Europos Komisija išleido gaires apie skirtingų sudėčių maisto produktus, gaminamus tų pačių prekinių ženklų. Kelios Rytų Europos valstybės vykdė tyrimus, lyginančius maisto prekių sudėtį tuose pačiuose produktuose, parduodamus Rytų ir Vakarų Europoje. Rezultatai parodė, jog Rytų Europos žuvų piršteliuose buvo mažiau žuvies, mažiau riešutų Rytų Nutelloje ir daugiau dirbtinių saldiklių gėrimuose. Maisto gamintojai teigė, jog sprendimas dėti mažiau visko į Rytų Europai skirtą produkciją buvo sąmoningas: anot gamintojų, Rytų Europiečiai tokio maisto nori. Aš nežinau, kaip šalis, kurios žuvies piršteliuose yra mažiau žuvies, gali laimėti Euroviziją.

Yra gera pralaimėti moralinį karo ekvivalentą. Kai Lietuva pralaimi Euroviziją, ji išlaiko Eurovizijos reikšmę. Arčiau pergalės finišavę pasirodymai atneša vertingų paguodos prizų. « We Are the Winners » buvo pakankamai drąsus bandymas pasijuokti iš struktūros, į kurią mes taip desperatiškai bandome įsipaišyti. Šiandien daina tapo viena iš kultinių Eurovizijos dainų, dainuojama tų, kuriems Eurovizija rūpi labiausiai. Girdėti, kaip lietuviškai nekalbantys Eurovizijos fanai mėgaujasi lietuvių kalbos skambesiu, yra tas pats, kaip žinoti, kad Nutella mano lentynoje yra lygiai tokios pačios sudėties, kaip Nutella Italijoje ar Slovėnijoje. Lietuva ištobulino savo pralaimėjimo receptą, ir jis lygiai toks pat kaip bet kokios pralaiminčios Europos šalies.

Aš žinau, kad vieną dieną pergalė jausis euforiškai. Kiekvienais metais, kaip bet kuris ištikimas Lietuvos diasporos narys, perku tuntą SIM kortelių. Kaip tikra besidžiaugianti motina, aš fotografuoju savo televizijos ekraną, kai Lietuva sekundei būna pirmoje lentelės vietoje. Racionalumas manyje puikiai supranta Eurovizijos žaidimo taisykles, ko reikia, kad turėtumėme laimintį pasirodymą, ir, kad niekas, nebent pats atlikėjas, nepajaus nieko realaus laimėjus Euroviziją. Tai niekada nesustabdė to balso mano pasamonėje man priminti, kad Eurovizija visuomet bus vienintelis objektyvus įrodymas, kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste ir kaip toli mes dar esame nuo buvimo geriausiais bent vieną kartą. Kaip visada, tą antrą gegužės savaitę, jūs rasite mane prie lošimo automato.